Vikingai

Vikingai – skandinavų (normanų) kilmės jūrininkai – kariai, pirkliai ir plėšikai. Rytuose vikingai vadinti varangais, variagais. Labiausiai žinomi savo siaubiamaisiais žygiais Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir kitose Europos dalyse tarp VIII a. pabaigos ir XI a. Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Tuo pačiu vikingai sukūrė ir platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes.

Vikingų amžius

Vikingų amžius – tai laikotarpis nuo 793 iki 1066 metų, kai vikingai rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją bei Normandijos sritį Prancūzijoje.

793 m. įvyko pirmasis patikimai dokumentuotas vikingų užpuolimas Lindisfarne saloje, Anglijoje, o 1066 m. vikingams vadovavęs Norvegijos konungas Haraldas Hardrada mėgino įsitvirtinti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Vikingai pasirodė ir rytinėje Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, nes čia reikėjo keliauti ne jūra, o upėmis. Upėmis galėjo praplaukti gerokai mažesni laivai negu jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo negausus. Dėl to čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai atliko reikšmingą vaidmenį formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus, t. y., į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.

Vikingų žygiai

Apie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai, kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.

Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t. y., Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m. vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851 m. 886 m. sudaryta sutartimi su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos vadinamosios Danelago (angl. Danelaw), t. y., skandinavų apgyventos teritorijos Anglijoje ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas. 911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai, vadovaujami Rollo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rollo palikuonis Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos karalių soste.

Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė, daug svarbesnį vaidmenį Amerikos atradime užima Kristupas Kolumbas.

Vikingų laivyba ir karyba

Vikingų laivai buvo dviejų pagrindinių tipų: langskipai (senąja skandinavų kalba langskip ‘ilgasis laivas’) ir knorai (senąja skandinavų kalba knörr). Langskipai buvo grynai kariniai laivai, kurių abu galai buvo užsmailinti. Langskipai, abiejuose galuose turėję slibinų galvas dar buvo vadinami drakarais. Langskipai neturėjo denio, buvo labai ilgi ir siauri. Knorai turėjo denį, buvo ne tokie siauri, nes jie daugiau buvo naudojami prekybiniams tikslams, jais buvo pervežamas krovinys. Abu laivų tipai turėjo bures, bet langskipai, matyt, daugiau buvo varomi irklais.